Atsiliepimai

Atsiliepimai:Mintys atgavus kojas, regėjimą, pojūčius. Jei Watsu būtų perkamas, nebeliktų to Artumo, tos Ramybės. Būtų tik nuolatinė stebėsena ir vertinimas. Tai dovana, tai Ačiū, kuris tave palieka laisvą vienatvėje su savimi. Tai prilygo vienuolio kontempliacijai, meditacijai – kūnas tarsi dingsta, įgauni žuvies plaučius, laikas beorėje erdvėje išnyksta. Lieki pokalbyje su savo vidumi – savo psyche. Tai kelias, kuris visada lieka tavyje. Tai laiptai prie vidiniu paslapčių. Raktas nuo tų paslapčių durų. Drąsa tas duris atverti. P.

Laisva minutėlė…įspūdžiai…baseinas, kažkas gręžia sieną, baisus triukšmas, o vandenyje – meilės šokis, globos ir rūpesčio pilnos rankos, širdis perpildyta besąlyginės meiles, ir moteris vandenyje…ašaros byra, o triukšmo nebegirdėti…visa erdve virpa meile, tokia lengva, tokia trapia…Mintys sustoja prieš tokią didybę, lieka tik jausmas…Watsu. Ačiū! Rita

Watsu – tai vienas iš potyrių, apie kuriuos gali rašyti, kiek nori, bet vis tiek negali atskleisti to, ką patiri “dieviško šokio” metu. Įtariu, kad Watsu kiekvieną žmogų veikia labai asmeniškai, todėl galiu kalbėti tik apie save. Pradedant nuo fizinių pojūčių, tai yra neįtikėtina. Poveikis labai gilus. Jautiesi lyg iš tavęs darytų “origami” ( japonų popieriaus lankstymo menas) figūras.Vanduo… čia prasideda Watsu mistika. Tokio gilaus kontakto su vandens stichija tikriausiai niekada nebuvau pajutęs. Dar porą dienų po Watsu jaučiausi lyg būčiau ne visai išlipęs iš vandens. Gerąja to žodžio prasme. Juk mums taip dažnai gyvenime pritrūksta minkštumo, savęs ir aplinkinių pajautimo, aptakumo; tai suteikia vandens stichija. Manau, kad Watsu atskleidė, atpalaidavo ir „nuplovė“ tai, kas man šiuo metu labiausiai trukdė jausti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę. Ačiū už patirtį, už vedimą, už buvimą. Mantas

Watsu nuramino, pasiruošiau savo idėjų įgyvendinimui, ir manau, kad atrandu savo vardo prasmę ir galią :) Kitas idomus dalykas… man atrodo, kad vidinis užtaisas sukuria aplink laukus, kurie pritraukia įvykius, kuriuos vėliau galima skirstyti į sėkmę, ir pan. Ačiū, R.

Iš pat pradžių labai greit atsipalaidavau. Visos praktikos metu jaučiausi atsipalaidavusi, bet kartu ir budri – tarsi iš vidaus stebėjau save. Jaučiau švelniai ir tvirtai laikančias rankas – jos nedingo nė akimirkai, ir tai suteikė begalinio pasitikėjimo tuo, kas tuo metu vyko. Atrodė, kad “pagavau“ kiekvieną savo nedidukę įtampėlę – o jos atsirado tik keletą kartų ir trumpam. Kiekviena jų pirma atsirasdavo prote: „Oi, nesiekiu dugno kojomis“, „oi, veidą per daug apsėmė“, „oi, pasirodė, kad abi rankos mane paleis“. Vėliau jos mėgino pereiti į kūną – pajusdavau, kad jis tuoj ims priešintis rankų judesiams. Tada nukreipdavau dėmesį į kvėpavimą ir kūnas atsipalaiduodavo:). Kai viskas baigėsi, atėjo nepriėmimas, priešinimasis („ne ne, nesutinku, kad jau baigiasi ta būsena turi dar tęstis, nenoriu niekur eiti iš čia“). Pajutau liūdesį, jis buvo lyg ne mano – pati jį stebėjau su nuostaba bei šypsena. Jaučiau didelį gerumą ir džiaugsmą… Svarbiausias dalykas, kurį per tas savaites suvokiau , kad mano užduotis šiuo metu – išmokti pasitikėti savimi, kitais, visa Kūrinija. Watsu tiesiog priverčia viską pasakyti. Kitiems ir sau. Ačiū, Saulenė

Šiek tiek pasidalinsiu apie jausmus po Watsu. Man labai patiko, labai gera tam vandeny būti makaluojamai, saugiai jaustis. Pamiršti visas baimes ir rūpesčius, jų nebelieka. Lieka tik plaukiojimas ir kažkas, ko aš dar nepagaunu, nesuprantu. Iškart po Watsu šiek tiek pykino, fiziškai jaučiausi visai „priplaukus“, gal todėl, kad alkana buvau…o gal ir poveikis stiprus buvo. Vos užlipau į trečią aukštą, ir tik iki lovytės nuėjau ir įgriuvau pagulėti. Nors miego nesinorėjo, kūnas jautėsi lyg pavargęs, o dvasiškai norėjosi veikti, kažką daryti, būtinai kažką padaryti, o ne gulėti. Mintys visokios plūdo į galvą, net susirūpinau, ką čia man dabar daryti, kaip pažadinti savyje tikrą moterį… aktyviai virė jausmai ir mintys, vakare net apsiverkiau…Nuo to laiko naktimis labai daug visokiausių sapnų sapnuoju…“ R.

„..pagrindinis potyris buvo “man saugu, mane saugiai laiko, ir visas mano kūnas nuostabus“. Ir atėjo mintys apie tai, kad vaikas taip jaučiasi, kai jį mama ir kiti visaip glosto, glausto, kutena – tada ir atsiranda tikėjimas, kad “aš puikus, su manimi viskas tvarkoj…” Ir man taip panašiai buvo. Po to pajutau daug energijos, noro judėti, tokia atsigavusi pasijutau… Kilo daug visokių minčių apie Watsu patyrimą, kur daug kalbama apie “laikymą” (holding) kaip vieną iš saugumo ir pasitikėjimo savimi atsiradimo sąlygų. Ir apie tai, kad abu šiuos dalykus labai sėkmingai galima būtų derinti. …norisi pabūti ramiai ir “arčiau prie žemės”. Ieva

Ačiū už Watsu. Norisi nuslinkti į kokį ramų kampelį ir viską apgalvoti, bet nėra laiko…Važiuoju namo, saulė šviečia pro debesį, o jausmas toks, lyg įsimylėjus…“ Monika

Gyva…Gimtis…Gyvybė…Gyvenimas…Tai yra pati esmė. Švariausi, didžiausi, gražiausi reiškiniai, procesai. Vandens kelionė atveria esatį, po vandens kelionės atsisukau i save, kaip veikiantį individą, tarsi kilo įsiprasminimo klausimas, ar prasmingai esu? Aplinkai, pasauliui… Didžiausia ir svarbiausia dabar esu mama… Iki tol užsiemiau kūryba…Paliovus tikėti, kad meno forma gali būti prasminga, patekau į ypatingas, rinktines “Kino pavasario” paskaitas – matyt lemta…Po vandens kelionės jaučiuosi tarsi parblokšta ten, ką jau palikau…Dabar žinau – TAI YRA.
Melsva bangelė, žalsva tyla, gelsva ramybė…Ačiū už visas dovanas.. Kaip mamos glėby…Ieva

“…kažkur toje kelionėje man “nubyrėjo” daug bereikalingų neigiamų minčių, ir išryškėjo tie esminiai, gerieji tikslai:) ir dar daug kas viduje susitvarkė. O dar, kai vyras grįžo iš Watsu, tai nušvitimas buvo šeimyninis:)) pagaliau po labai ilgo sudėtingo laikotarpio mes pradėjome šypsotis …” S ir R

O aš vakar…vakar taip „ miegojau“ visą dieną; vakare atsigulus jaučiausi kaip vandeny, kartu kaip visatoje; įsivaizdavau, kad ta pirmapradė būsena yra tokia pati net ir augaluose, žvaigždėse, visur visatoje…gero kelio tau, šviesios patirties, Elona

Sunku aprašyti tą jausmą. Kelionė? …taip, greičiausiai tai, tik negalėčiau nusakyti, kur. Greičiausiai ir tiksliausiai pavadinčiau „ten ir atgal“. Po procedūros jaučiausi šiek tiek nesavame kailyje, padidėjo jautrumas, tarsi atsiskleidė, išsibudino sąmonė. Net nežinau, ką bepridurti. Buvo nuostabu. Ačiū, vis dar dreifuojantis Artūras

Trumpai apie Watsu poveikį. Miegelis neatėjo dar dvi naktis, užtat energijos gavau sočiai:) Dar tą pačią dieną, kaip užtaisyta bomba, laksčiau visur, reikalus tvarkiau ir miegoti nenorėjau. Labai gera nuotaika aplankė, buvau kaip pakylėta. Manau, reikės dar vieno seanso miegui prišaukti. Laura

Ačiū už dovaną. Net nežinojau, kaip man reikėjo Watsu ir mūsų pokalbio. Reikėjo, kad mane kas papurtytų, lyg pažadintų, kad vėl pradėčiau galvoti apie tai, kas esu. Buvau visai pamiršusi ir save, ir kitus. Vis bėgau, bėgau, net kai sužinojau apie ateinantį mažiuką, žadėjau nesustoti. Visas savaitgalis – begaliniai galvojimai. Supratau, kad visai nesuvokiu savęs kaip moters – ramios, tvirtai stovinčios ant žemės. Vis dar atrodo, kad esu mergaitė, kuriai reikia žūtbūt prasimušti, įrodyti visam pasauliui, kad esu stipri, savarankiška, kad galiu viską išgyventi, viską pakelti…Dabar pamažu pratinuosi prie minties, kad jau turiu suaugti, kad nieko įrodinėti nereikia. Kad būsiu mama. Tas žinojimas dar truputi keistas, bet labai geras. Supratau dar daugybę dalykų, o gal prisiminiau seniai pamirštus. Bet net neįsivaizdavau, kad gali ateiti toks metas, kai tiek patirsiu, sugalvosiu, suvoksiu. Vos per keletą dienų, pirmųjų valandų. Lyg būtų atsivėręs kažkoks naujas kelias…Noriu prašyti, kad palydėtumėte mane į dar vieną Watsu kelionę… Oksana

Plaukiau dar keletą dienų po Watsu ir plukdžiau į paviršių tai, kas manoj upėj buvo nusėdę ir nugrimzdę…Traukiau senas trūnyti pradėjusias šakas, sudužusias puodynes… O ten buvo tokių dalykų, kurių nesitikėjau… Nors jėgų veik nebuvo. Šįkart norėjosi tik ilsėtis. Dabar jaučiuosi kur kas geriau: atrodo, kad išvaliau savo tėkmės upę, atrodo, kad išplukdžiau į paviršių ir leidau srovei nesugrįžtamai nunešti tai, kas senai buvo užsilikę… Dabar vaikštau jau švaresniame vandenyje su Tikėjimu, Laukimu ir Šiluma širdyje… Ačiū už audros sukėlimą manoj upėj, kuri iškėlė tuos senus, į dugną tempiančius dalykus. Rasa

…Dabar jau galiu pasakyti, kad tikroviškai, visai apčiuopiamai jaučiu Watsu pasekmes. Netgi įtariu, kad jų gali būti daugiau. Po Watsu apeigų, kurį laiką mįslingai krutėję, šiandien stuktelėjo tokie kitimai, kad iki šiol esu nutirpęs, apstulbęs. Vis mėginu apčiuopti ir patikėti, kad tai tikra, ir kad išsipildys. Atrodo, kad mano gyvenimas arba bent didelė jo dalis stačiai byra, trupa ir čia pat statosi iš naujo, su naujom galiom, naujais užmojais. Jaučiu, kaip keičiasi viskas – išvaizda, darbas, net mąstymas, ir tai po Watsu įgauna tokius nevaldomus mostus, kad kartais nugara prabėga lediniai šiurpuliukai. Mėginu susivesti kelerių pastarųjų gyvenimo metų, o ypač pastarųjų dienų svarbius įvykius… Marius

Vis klausausi savęs, po Watsu :-) kelionė buvo puiki – noriu pratęsti…
Labiausiai noriu atsiųsti tau energijos ir šilumos, kurią per kelionę man ir mano šeimai padovanojai. Tai kažkas giluminio, jaučiu, tik negaliu pasakyti, kas – gal nemoku. Atrodo, kad ramybė tvirtesnė manyje pasidarė, net kai kyla audros – tai tik paviršiuje, kaip jūroje :-) Vedose sakoma, kad mūsų siela stebi mūsų gyvenimą kaip kiną. Pajutau, kad po Watsu panašiai ir jaučiuosi – ir dabar tas jausmas dažniau sugrįžta, pamenu jį nuo vaikystės. Ačiū už neįkainuojamą jausmą, energiją, pamoką mano kelionėje. Egidijus